skerėčioti

skerėčióti, -iója, -iójo NdŽ, skerečióti LD190(Glv, Šmn), skerẽčioti, -ioja, -iojo, skė́rečioti 1. žr. skeryčioti 1: Kam dar tom rankom skerėčióji, lyg nemoki tep papasakot Mrj. Bėgdamas rėkė, skerėčiojo, kas tą matė, tas kvatojo LTR(Klvr). | refl.: Ko tu čia skerėčiójies kai kvailą galvą gavęs?! Grš. Tie mokyti kai šnekas, tai baisiai skerėčiójas Lkš. Nesiskerėčiók labai, ba da kam akis išdursi Kš. Ko čia skė́rečiojies rankom lyg norėdamas mane mušti?! Ssk. Ko čia jūs skerečiójatės kaip gaidžiai?! Bgs. Kas čia skerečiójas su rankom – kaip vėjo malūnas Km. Girtuoklis riktelėjo, abiem rankom skerėčiodamosi Vaižg. 2. žr. skeryčioti 3: Ko čia skerėčióji, ar tik ausinėn nenorėtum?! Ob. Prieš Joniešką [brolis] nedrįso skerėčiot LzP. | refl.: Kad būtų Ignas nesiskerečiójęs, būtų tėvas ir priėmęs Pc. Ko čia rėkauji, ko skerečiójies, manai, kad kas tavęs bijo?! Srv. Skerėčiójas skerėčiójas prieš visus, tai ir susieškos, ko nori Trgn. Ko čia skerẽčiojys, lyg niekas apei tai nežinotų Krkl. \ skerėčioti; nuskerėčioti; pasiskerėčioti; parskerėčioti; susiskerėčioti